Tomo Sojerio nuotykiai

Markas Tvenas trimis savo knygomis, vaizduojančiomis vaikų pasaulį (jų
buvo dar keletas, neprilygusių savo menine jėga pirmosioms), padėjo
pamatus giliąja žodžio prasme grožinei realistinei vaikų ir paauglių
literatūrai, pademonstravo, koks turi būti autentiškas vaiko paveikslas,
kaip galima apsieiti be sentimentalumo, didaktikos. Priešingai, Markas
Tvenas -sąmoningai antididaktiškas rašytojas. Jis tęsė savo
bendraminčio, amerikiečio T. Oldridžo („Istorija apie blogą berniuką”,
1870) ir kitų autorių kūrybos apie blogus vaikus tradiciją. Tai buvo
literatūrinis protestas prieš hipertrofuotą Č. Dikenso tradiciją (ją
greičiausiai galbūt suvoksime iš Oliverio Tvisto – socialinių aplinkybių
aukos, neregėtai doro, sąžiningo, besąlygiškai krypstančio į gėrį –
paveikslo), kurios imitatoriai ėmė vaizduoti vaikus kaip angeliškas,
sentimentalias, suaugusiuosius visiškai pranokstančias būtybes. Marko
Tveno Tomas Sojeris – išdykėlio, maištautojo tipažas, blogo elgesio
pavyzdys. Argi tik taip?